„Ar kada nors susimąstėte, kokia yra ta ori medikų alga? O galbūt daktarai tiesiog tampa labai gobšūs?“ – tokiais klausimais pradėdamas savo viešą pasisakymą gydytojas pridūrė suprantantis, kad tokios kalbos tikrai sukels ir prieštaringų reakcijų. Vis dėl to jis tikina tiesiog negalintis tylėti.
Laukia ypatingų darbo sąlygų
Buvęs Joniškio ligoninės vadovas ir Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas, dabar dirbantis nedidelėje privačioje klinikoje M. Gedminas pasakojo, kad akys apie tai kalbėti atsivėrė po su dalininkais atliktos detalios paslaugų kaštų analizės.
„Pamatėme, kad iš esmės visos gydytojų specialistų konsultacijos yra nuostolingos. Tai yra mes teikiame nemokamas, arba kitaip – valstybės laiduojamas paslaugas, ir pagal ligonių kasų įkainį už specialisto konsultaciją, kai minusuoji gydytojo darbo užmokestį, administracijos personalą, kitus administracinius kaštus, informacines technologijas, įrangos amortizaciją ir panašiai, iš esmės su šia paslauga „eini į minusą“. (...)
Kai kreipiausi į savo kolegas gydytojus, sakydamas, ką parodė analizė, ir siūlydamas, gal būtų galima atsisakyti tam tikro „prabangos elemento“ (pavyzdžiui, yra kitas žmogus, kuris padeda konsultacijos metu), gal būtų galima kiek sumažinti tą minusą, kurį atneša paslauga, tai atsakymas buvo labai žaibiškas: „Ne, aš einu į kitą vietą“, – dalinosi skubiosios medicinos gydytojas, šiuo metu siekiantis ir šeimos gydytojo licencijos.
Jis pasakojo, kad pradėjęs skambinti kitiems kolegoms, siekiant užtikrinti tam tikros paslaugos teikimą, tiesiog akys ant kaktos iššoko: „Realiai pasijauti kaip suteneris, kai bandai prisikviesti daktarus. Kalbama ne apie kažkokius vertybinius argumentus, bet kiek daugiau, ką čia ypatingo pasiūlysi. Paradoksaliai skamba, nes su jaunaisiais gydytojais (Jaunųjų gydytojų asociacija, – red. past.) kartojome: „Būk pokytis“.
Bet kai reikia daryti pokytį, teikti paslaugą pacientui, kažkaip su vyresnės kartos daktarais lengviau sekasi rasti bendrą kalbą. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad pats esu iš vyresnių daktarų šeimos ir ten tos vertybės yra panašios“, – atviravo medikas.
Jauni gydytojai vaikosi tik pinigų?
M. Gedmino teigimu, vieninteliai gydytojai, iš kurių yra išgirdęs, kad gal jie uždirba per daug, būtent buvo iš vyresnės kartos.
„Pavyzdžiui, ligoninėje buvome pakeitę apmokėjimo tvarkas, kad tiesiog tvarkingai būtų mokama už dirbamą darbą ir sukuriamą vertę. Ir vieninteliai vyresni gydytojai atėjo klausdami: „Gal aš per daug uždirbu? Gal tai pradeda nešti žalą įstaigai?“ Kai buvo pasakyta, kad ne, dabar taip ir darysime, viskas ekonomikai turi logiką, tai pasibaigė visi kyšiai, korupcijos.
Tačiau kai kalbu su jaunimu, žiūriu į jį, tai man kelia baimę tai, kad yra vien komersantizmas jų akyse. Man sunku tą pasakyti ir turbūt už tai sulauksiu atpildo iš tam tikrų kolegų, bet tebūnie, nes tiesą reikia įgarsinti.
Ar daktarams labai rūpi prieinamumas, kad žmonės gautų tą valstybės laiduojamą paslaugą greičiau? Nelabai. Jeigu jie kažkur privačioje įstaigoje gauna didelius pinigus, jam visiškai nusispjauti, kaip ta sistema veikia“, – kalbėjo M. Gedminas.
Medikai naudojasi tuo, kad eilės didžiulės?
Jo teigimu, kai eilės didelės, situacija yra bloga, „daliai gydytojų yra visiškai nusispjauti ir jie net naudojasi tuo“.
„Man atrodo, esame ant tokios slidžios ribos – sistema dėl įvairiausių priežasčių byra, bet kad gydytojams tai stipriai rūpėtų, šito nejaučiu. Tu net gali mėgautis tuo, kad eilės ilgos, žmonės gali bet kiek mokėti už konsultaciją, nevertindami net jos kokybės, svarbiausia, kad prieitų pas daktarą.
Ir tada pažiūri, kad iš esmės konsultuojantis gydytojas per mėnesį į rankas gali užsidirbti 8, 10, 12 tūkstančių eurų. Tai kiek tada yra vertas kardiochirurgas, neurochirurgas, skubios pagalbos geri gydytojai ir panašiai?
Ir jeigu toliau „čiuošime“ šituo slidžiu kraštu, kai visuomenė jaučia didelį paslaugų trūkumą, o medikai tuo tik naudosis, bus prieita ta riba, kai visuomenė praras pasitikėjimą medikais, kaip kad yra įvykę Kanadoje, kitose šalyse. Ir tada valstybės administratoriai, politikai gaus didžiulį mandatą esminiams pokyčiams“, – teigė M. Gedminas.
Pasak jo, tai jau dabar yra daroma, tik nusitaikant į privačią mediciną, ko jis teigė visiškai nepalaikantis. „Natūralu, kad valdžioje nėra gilaus supratimo apie mediciną, tad konvulsiniai pokyčiai, kurie bus daromi spręsti problemai, iš esmės gali griauti sistemą ir patys medikai labai nukentėti. (...)
Eilės yra didelės eilės, paslaugų prieinamumas blogas ir yra kaltinama privati medicina, su kuo visiškai nesutinku. Niekada nepalaikysiu valdiškos medicinos dėl jos politizavimo, nes Lietuva niekaip nesugeba išeiti iš tų „sovietinių pagirių“ ir vis nori, kad vieša medicina būtų priklausoma nuo politikų o ne patikėta nepriklausomoms valdyboms“, – konstatavo jis.
Gydytojas teigė palaikantis tai, kad žmonės laisvai galėtų gauti valstybės kompensuojamas paslaugas privataus kapitalo (nebūtinai pelno siekiančiose) įstaigose: „Nes žmogui yra svarbiausia paslauga, jos kokybė, o ne įstaigos pavaldumas. Tuo metu gydytojams, kai jie nori kažkokio stabilumo, patrauklumo, vien pavaldumo forma yra labai svarbi.“
Licencijai išsaugoti siūlo būtinai teikti paslaugas iš PSDF
M. Gedminas kartu dalinosi priėjęs ir prie aiškių pasiūlymų, ką būtų galima pakeisti sistemoje. Visų pirma jis atkreipė dėmesį į sąlygas gydytojų licencijoms pratęsti.
„Prisimenu, kai buvome dar studijuojant Šveicarijoje, mane labai sužavėjo tai, kad dėstytojai labai noriai dėsto medicinos studentams, ko tuo metu nebuvo pas mus. Kodėl taip yra? Jeigu tu nori išlaikyti profesoriaus vardą, privalai dėstyti studentams. Jie tave reitinguoja ir tu taip kovoji dėl studentų, kas dažniausiai yra labai nepatrauklus darbas, bet vien dėl to, kad galėtum išlaikyti savo statusą.
Mes, gydytojai, kas 5 metus turime prasitęsti savo licencijas, kad galėtumėte praktikuoti. Čia reikėtų gal teisininko konsultacijų, bet būtų galima įvesti tam tikrą taisyklę – tarkime, ketvirtadalį ar trečdalį savo konsultacijų turi suteikti žmonėms valstybės laiduojamų, vadinamų nemokamų paslaugų.
Pagal elektroninės informacijos sistemas tą būtų galima labai lengvai atsekti. Taigi būtų kažkoks kriterijus, kada tu neši naudą visuomenei, ne tik užsiimi komercine veikla, kuri irgi turi savo naudą, bet yra ne visiems prieinama. Taigi taip tu atiduodi už tai, kad baigei studijas, gavai licenciją, kuri naudą visuomenei“, – kalbėjo M. Gedminas.
Pasak jo, jei jeigu dirbama rajone – budima priėmimo skyriuje arba teikiamos konsultacijos, galbūt tų paslaugų koeficientas būtų didesnis, tai reiškia, kad reiktų mažiau kartų vykti į rajoną, kad surinktų tą patį kiekį konsultacijų licencijai pratęsti.
„Čia yra elementarus, paprastas, visiškai neutralus pasiūlymas ir niekaip nesuprantu, kodėl tai taip užgauna stygą. Nebent kai aš pasakau „gobšumas“ ir visa kita, tai iš tikrųjų paliečia kažką, kas yra tikra“, – kiek vėliau paskelbtame dar viename įraše kalbėjo gydytojas.
Kokia alga yra ori?
Pasak jo, tokiam grandioziniam pokyčiui įdiegti reikėtų ir tam tikrų saugiklių. „Vienas svarbių dalykų – reikėtų nuspręsti, kokie yra tie adekvatūs krūviai konkrečios srities specialistams. Dabar man atrodo, kad kai kurios specialybės krūvius yra prisitaikiusios prie mažų atlyginimų.
Pavyzdžiui, daktaras turi konsultuoti, prižiūrėti tik 8 pacientus stacionare, kas yra nesąmonė, nes pasitelkiant atvejo vadybininkus galėtų prižiūrėti 20 ar 24 pacientus taip efektyviai išnaudojant sistemos resursus.
Tada reikia įgarsinti klausimą, kas yra ta ori alga – kokiose pareigose kiek dirbantis gydytojas turėtų uždirbti – 5, 6, 8 tūkstančius? Tai irgi nėra jokia naujovė, nes jeigu tu norėdamas emigruoti renkiesi bet kurią šalį, pažiūri, kiek dirbdamas viešojoje sistemoje vienu etato krūviu, kokio atlyginimo gali tikėtis. Tuo metu Lietuvoj tokių „lubų“ ir „grindų“ nėra“, – pabrėžė M. Gedminas.
Vėliau pasidalintame įraše jis atsakė jau spėjusiems pulti kritikuoti, kad atlyginimo „grindys“ ir „lubos“ esą kvepia grįžimu į sovietmetį: „Būkime sąžiningi, kai žiūrime į daktarų atlyginimus pagal skirtingas specialybes Amerikoje, Kanadoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, visur matome, kiek tu uždirbi per metus iki mokesčių. Kiekvienas gydytojas žino, kiek jis gali uždirbti tam tikroje šalyje. (...)
Tuo metu Lietuvoje mes tokio dalyko neturime ir tai yra labai didelė spraga. Kai pasikalbu su draugais, kurie dirba universitetinėse ligoninėse, didžiosiose įstaigose, man atrodo, tai yra vergavimas – 2000 „į rankas“ už naktinius budėjimus dirbant chirurgu, čia yra visiška nesąmonė. Bet vis dar yra pateisinimas kyšių ėmimo ir panašių nesąmonių.
Tuo metu rajonuose mes turime didžiulius atlyginimus ir kiekvienas rajono gydymo įstaigos administracijos atstovas žino, kaip sunku yra, sakykim, derėtis su gydytojais. Bet niekas to viešai nepasako, nes visi bando kažkaip išgyventi iš tų „trupinių“, kurie lieka nuo daktarų algos, kuriuos kaip dievus prisikvietė. Jau nekalbu apie algų skirtumus su slaugytojais, kurie lygiai taip pat yra svarbūs komandos nariai.“
„Tą reikia viešai pasakyti stidentams, absolventams“
Pasak gydytojo, tik sutarus, koks tas atlyginimas jau būtų orus, Valstybinei ligonių kasai galima įvardyti, koks turi būti paslaugos įkainis, kuris turėtų būti fiksuotas visose įstaigose, kur teikiama valstybės laiduojama paslauga.
„Pavyzdžiui, 75 proc. ambulatorinių paslaugų įkainio yra darbo užmokestis. Kai mes neturime darbo užmokesčio standarto, mes „plėvesuojame pelkėje“. Ir buvau tūkstantį kartų šokiruotas, kai pamačiau, kokia yra situacija ambulatorinėje grandinyje, ypač privačiame sektoriuje, tikrai sunku net įsivaizduoti, nes žinau, kokie yra atlyginimai Europoje. Tai kiek tada yra vertas neurochirurgas, traumatologas, anesteziologai ir visi kiti, kurie dirba su pačiais sunkiausiais atvejais?
Tiesiog turime viešai pasakyti tiems patiems medicinos studentams, absolventams, ko jie gali tikėtis. Nes dabar žirklės yra didžiulės – nuo 2000 „į rankas“ daktarui ir pasakymo, kad likusius „susirinksi“ iki 12, 15, 16 tūkst. ir panašiai“, – pastebėjo M. Gedminas.
Jis teigė nenorintis būti suprastas neteisingai, esą gydytojai to neverti. „Puikiai suprantu, ir pats mokiausi, bet ar daug gydytojų, kurie gerai gyvena, pagalvojo, kaip slaugytojai, pagalbiniai darbuotojai ir kiti uždirba? Tai čia toks atviras klausimas. (...)
Tikrai suprantu, kad gydytojo pareigos yra atsakingos ir jos turi būti pakankamai apmokamos. Ir labai nuoširdžiai dėkoju gydytojams, kurie sunkiomis sąlygomis išlaiko žmogiškumą, prisimena savo Hipokrato priesaiką ir dirba dėl pacientų. O „daktarams“ ir „daktariukams“ tiesiog galiu palinkėti sėkmės ir pažiūrėti, kur likimas mus nuves“, – reziumavo M. Gedminas.
Bilietai į operą kainuoja 300 Eurų. Tai kai kurių lietuvių tokia pensija. Nemokamus bilietukus į ją gauna valdžia ir kiti valdininkai šitų pensininkų sąskaita,todėl pensijos ir nekyla.
